Visos Programos
Gyventi paveldo saugomame būste. Privilegija ar spąstai?
Į šį klausimą ir bandėme rasti atsakymą pokalbyje su architekte, paveldosaugininke, projekto FIXUS Mobilis| viena iš iniciatorių ir vykdytojų dr.Vilte JANUŠAUSKAITE.
Kad su apribojimais susidursite – faktas, bet kad jie įveikiami – irgi faktas. Ir visada yra ir bus žmonių, kurie tam ryšis. Paveldas ne visada patogus gyventi ir, lyginant su standartiniu būstu, visada bus brangesnis tiek jį išlaikant, tiek remontuojant. Tokiam būstui bus reikalingi tyrimai ir tvarkybos darbai, jeigu tie tyrimai kažką atras, tvarkybos darbų bus dar daugiau. Be to, šiuo atveju visada ilgiau tvarkomi dokumentai, taigi viskas užtrunka ilgiau. Visa tai reikėtų įvertinti. Todėl, jeigu būsto ieškantis žmogus neturi jokių išskirtinių norų, išskyrus, kad būstas būtų patogus gyventi, miegoti, leisti laiką, būtų funkcionalus ir nekeltų jokių didesnių problemų, tai su paveldu galbūt neverta prasidėti. Vis dėlto, dauguma architektų, tarp jų ir aš dirbti su paveldu nebijau, dar daugiau – beveik vien su juo ir dirbu. Esu tos nuomonės, kad iššūkiai visada padiktuoja netradicinius ir įdomesnius sprendimus. Net ir projektuojant naujus statinius, dirbti smagiau, kai yra kažkokių apribojimų. Pavyzdžiui, projektuojant naują namą yra netradicinis sklypas, atsiranda vandens telkinys, medis ar kelias.
Ar Jūsų pastebėjimu, įsigiję paveldo saugomą būstą, žmonės jau būna pasidomėję apribojimais, kurių galbūt teks laikytis jį remontuojant, ar patiria daug staigmenų?Būna įvairiai, bet galiu pastebėti, kad pastaruoju metu susidomėjimas paveldu apskritai auga ir žmonės prieš įgydami tam tikrą turtą dažniausiai jau pasidomi patys, kokie apribojimai ir kokios galimybės jų laukia, ką čia reikės daryti. Tiesa, kartais, kai jau darbai būna baigti, žmonės prisipažįsta, kad nors ir daug kam buvo nusiteikę, nemažai žinojo, bet tikrai nesitikėjo, kad viskas taip ilgai užtruks. Laiko planavimo prasme nemalonių netikėtumų iš paveldo visada galima sulaukti. Mažiausiai apie paveldą žino tie, kurie iš seniau turi paveldo objektus, nelabai juos vertina, nes tai priima kaip savaime suprantamą savo ilgametę gyvenamą vietą. Arba tie žmonės, kurie tokį turtą paveldi. Jie sąmoningai neieško tų istorinių būstų, galbūt irgi nelabai juos vertina ir tuomet jų laukia daug žavių ir nežavių siurprizų, neišvengiamų susidūrus su paveldu.
Ar Jūsų pastebėjimu, įsigiję paveldo saugomą būstą, žmonės jau būna pasidomėję apribojimais, kurių galbūt teks laikytis jį remontuojant, ar patiria daug staigmenų?Būna įvairiai, bet galiu pastebėti, kad pastaruoju metu susidomėjimas paveldu apskritai auga ir žmonės prieš įgydami tam tikrą turtą dažniausiai jau pasidomi patys, kokie apribojimai ir kokios galimybės jų laukia, ką čia reikės daryti. Tiesa, kartais, kai jau darbai būna baigti, žmonės prisipažįsta, kad nors ir daug kam buvo nusiteikę, nemažai žinojo, bet tikrai nesitikėjo, kad viskas taip ilgai užtruks. Laiko planavimo prasme nemalonių netikėtumų iš paveldo visada galima sulaukti. Mažiausiai apie paveldą žino tie, kurie iš seniau turi paveldo objektus, nelabai juos vertina, nes tai priima kaip savaime suprantamą savo ilgametę gyvenamą vietą. Arba tie žmonės, kurie tokį turtą paveldi. Jie sąmoningai neieško tų istorinių būstų, galbūt irgi nelabai juos vertina ir tuomet jų laukia daug žavių ir nežavių siurprizų, neišvengiamų susidūrus su paveldu.
Ar galėtumėte apibūdinti būsto, kuris saugomas paveldo, tipišką pirkėją?
Žmonės labai įvairūs, bet bendras bruožas tas, kad dauguma tokių žmonių vis dėlto yra paveldo entuziastai. Labai džiugu, kai pasitaiko žmonių, kryptingai ieškojusių paveldo objekto. Vadinasi, jie supras jo vertę ir norės tą plėtoti. Kartais pasitaiko žmonių, norinčių būsto geroje vietoje senamiestyje, o kartais norinčių istorinio pastato, bet turinčių aiškų vaizdinį, kaip ta istorija atrodo. Iš profesionalo pusės žiūrint, kartais atrodo, kad tas vaizdinys netgi kičinis. Kai žmogus teigia žinantis, kaip turi atrodyti istorija, mes turime galimybę pakliūti į sudėtingas situacijas. Paveldas reikalauja pagarbos ir mūsų profesionalų nuomonė tokia, kad tai prie jo reikia derintis ir išryškinti jo vertes, bet neperkūrinėti jo taip radikaliai kaip tau norisi. Bet čia, ko gero, jau ankstesnė tendencija. Laukiniai 1990-ieji, kai žmonės nusipirkdavo senamiestyje butus, nudaužydavo visą tinką, polichromiją, o po kurio laiko sakydavo, kad „gal ir nieko tie piešiniai, nupieškite man ką nors, kad senoviškai atrodytų“. Dabar žmonės sąmoningėja ir jeigu iš objekte jau nedaug kažko išlikę, tai iš paskutiniųjų ieško, kas primintų pastato istoriją ir bet kokius perliukus stengiasi išsaugoti. Taigi kuo objekto valdytojas labiau įsitraukęs, kuo labiau paveldo tema dega, tuo ir mums architektams smagiau dirbti. Juo labiau, kad tuomet kur kas labiau suderinami visi interesai: ir mūsų kaip paveldosaugininkų, ir žmogaus kaip naudotojo.
Žmonės labai įvairūs, bet bendras bruožas tas, kad dauguma tokių žmonių vis dėlto yra paveldo entuziastai. Labai džiugu, kai pasitaiko žmonių, kryptingai ieškojusių paveldo objekto. Vadinasi, jie supras jo vertę ir norės tą plėtoti. Kartais pasitaiko žmonių, norinčių būsto geroje vietoje senamiestyje, o kartais norinčių istorinio pastato, bet turinčių aiškų vaizdinį, kaip ta istorija atrodo. Iš profesionalo pusės žiūrint, kartais atrodo, kad tas vaizdinys netgi kičinis. Kai žmogus teigia žinantis, kaip turi atrodyti istorija, mes turime galimybę pakliūti į sudėtingas situacijas. Paveldas reikalauja pagarbos ir mūsų profesionalų nuomonė tokia, kad tai prie jo reikia derintis ir išryškinti jo vertes, bet neperkūrinėti jo taip radikaliai kaip tau norisi. Bet čia, ko gero, jau ankstesnė tendencija. Laukiniai 1990-ieji, kai žmonės nusipirkdavo senamiestyje butus, nudaužydavo visą tinką, polichromiją, o po kurio laiko sakydavo, kad „gal ir nieko tie piešiniai, nupieškite man ką nors, kad senoviškai atrodytų“. Dabar žmonės sąmoningėja ir jeigu iš objekte jau nedaug kažko išlikę, tai iš paskutiniųjų ieško, kas primintų pastato istoriją ir bet kokius perliukus stengiasi išsaugoti. Taigi kuo objekto valdytojas labiau įsitraukęs, kuo labiau paveldo tema dega, tuo ir mums architektams smagiau dirbti. Juo labiau, kad tuomet kur kas labiau suderinami visi interesai: ir mūsų kaip paveldosaugininkų, ir žmogaus kaip naudotojo.
O būna atvejų, kai Jums pačiai atrodo, kad saugoti jau nėra ką, nėra dėl ko ir ima apmaudas, kad kažko negali padaryti ar perdaryti?
Būna, bet kompromisas visada atsiranda. Kai objektai labai sunykę, ypač jei kalbėsime apie medinius objektus, kurie yra labai jautrūs laikui ir to medžiaginio autentiškumo kartais nelabai ir lieka, tai tada ir saugoti tenka mažiau. Jei objektas mažiau autentiškas, tai jam ir apribojimai sąlyginai mažesni. Nes, sakykim, jeigu yra išlikęs sienų dekoras, polichromija, tai aišku, kad jo negalima sunaikinti ir reikia saugoti, bet jeigu kažkokia pertvara labai blogos būklės, tai paprastai nesaugoma pati materija, o leidžiama išsaugoti tiktai tipą ir perdaryti naujai. Ir iš tikrųjų, jeigu yra sunykęs koks pertvarų tinklas, tai vidų galima persiplanuoti gana lanksčiai ir laisvumo dirbti atsiranda jau daugiau.
Paveldo apsaugos įstatyme yra tokia sąvoka kaip pritaikymas, kuri leidžia vertingąsias savybes minimaliai keisti, kad pastatas galėtų funkcionuoti. Juk paveldo objektas gyvas tik tada, kai jis yra naudojamas. O jeigu viską užkonservuosime, neleisime nieko daryti, tai ilgainiui viskas tiesiog sugrius, nes niekam nebus reikalinga. Be to, kiekvienam saugomam paveldo pastatui yra sudaromas jo vertinimo tarybos aktas, t.y. dokumentas, kuriame yra surašytos vertingosios savybės ir tai reiškia, kad yra iš anksto žinoma, kuriuos elementus ar elementų tipus reikia išsaugoti. Na, sakykime, yra nurodyta, kad turi išlikti medinės perdangos tipas. Vadinasi, pastate teks daryti medines perdangas, sijas, bet nebūtinai tam naudoti senus rąstus. Ir, žinoma, kad pastatų išorei visada yra daugiau apribojimų.
Būna, bet kompromisas visada atsiranda. Kai objektai labai sunykę, ypač jei kalbėsime apie medinius objektus, kurie yra labai jautrūs laikui ir to medžiaginio autentiškumo kartais nelabai ir lieka, tai tada ir saugoti tenka mažiau. Jei objektas mažiau autentiškas, tai jam ir apribojimai sąlyginai mažesni. Nes, sakykim, jeigu yra išlikęs sienų dekoras, polichromija, tai aišku, kad jo negalima sunaikinti ir reikia saugoti, bet jeigu kažkokia pertvara labai blogos būklės, tai paprastai nesaugoma pati materija, o leidžiama išsaugoti tiktai tipą ir perdaryti naujai. Ir iš tikrųjų, jeigu yra sunykęs koks pertvarų tinklas, tai vidų galima persiplanuoti gana lanksčiai ir laisvumo dirbti atsiranda jau daugiau.
Paveldo apsaugos įstatyme yra tokia sąvoka kaip pritaikymas, kuri leidžia vertingąsias savybes minimaliai keisti, kad pastatas galėtų funkcionuoti. Juk paveldo objektas gyvas tik tada, kai jis yra naudojamas. O jeigu viską užkonservuosime, neleisime nieko daryti, tai ilgainiui viskas tiesiog sugrius, nes niekam nebus reikalinga. Be to, kiekvienam saugomam paveldo pastatui yra sudaromas jo vertinimo tarybos aktas, t.y. dokumentas, kuriame yra surašytos vertingosios savybės ir tai reiškia, kad yra iš anksto žinoma, kuriuos elementus ar elementų tipus reikia išsaugoti. Na, sakykime, yra nurodyta, kad turi išlikti medinės perdangos tipas. Vadinasi, pastate teks daryti medines perdangas, sijas, bet nebūtinai tam naudoti senus rąstus. Ir, žinoma, kad pastatų išorei visada yra daugiau apribojimų.
Ar į problemas, su kurias susiduria žmonės, apsigyvenę paveldo būstuose ir norintys juose kažką keisti, šiandien žiūrima lanksčiai „čia ir vietoje“, ar tiesiog remiamasi taisyklėmis ir jokių diskusijų? Kaip vertintumėt paveldosaugininkų darbą?
Aš sakyčiau, kad paveldosaugininkams, dirbantiems prie projektų derinimo, yra sunku, nes pas juos vis dar ateinama su nuostata, kad jie nieko neleidžia ir paveldo objekte nieko negalima. Čia ir yra didžiausias mitas. Kaip jau sakiau, objektuose galima visai nemažai, ypač kalbant apie pritaikymą, o saugoti labiausiai teks objekto akte nurodytas vertingąsias savybes. Paveldosaugininkai ir žiūri, kad tos savybės nebūtų pažeistos ar pažeistos minimaliai. Taigi atsakymas dviprasmiškas: taisyklių laikomasi, bet kompromisai visada įmanomi pagal individualų objektą. Gal ir būna per griežtų paveldosaugininkų, bet netrūksta ir ciniškų savininkų, kurie paveldą mato kaip sceną savo idėjoms įgyvendinti ir nelabai nori saugoti, kas jiems netinka. Todėl, jei ruošiatės įsigyti paveldo saugomą būstą, tai Kultūros vertybių registre reikėtų susipažinti su to objekto apskaitos duomenimis, pasižiūrėti kokios tos vertingosios savybės ir pagalvoti, ar tai trukdys įgyvendinti turimas idėjas. Jei pačiam sunku suprasti, kas ten parašyta ir kaip tai vertinti, dar geriau kreiptis į specialistą ir viską išsiaiškinti prieš perkant, negu nusivilti nusipirkus.
Ar yra valstybės remiamos kokios nors programos, padedančios privataus būsto savininkui lengviau įgyvendinti paveldo reikalavimus?
Jeigu objektas yra privatus ir jo statusas valstybės saugomas, galima gauti kompensaciją už tyrimus ir už tvarkybos darbus. Tai administruoja Kultūros paveldo departamentas, paraiškos teikiamos kiekvienais metais iki spalio 15d., galima jas teikti ir atgaline tvarka, po kelerių metų nuo darbų atlikimo, už jau padarytus darbus. Trūkumas gal tas, kad iš pradžių teks investuoti savo pinigus, o po metų jau galima tikėtis dalį jų atgauti. Čia mes kalbame apie restauravimo, o ne apie pritaikymo darbus. Pavyzdžiui, jeigu tvarkote sieninę tapybą, bus kompensacija, o jeigu norite įsirengti vonią, tai jau nebus. Kalbant apie tuos objektus, kurie yra registriniai, t.y. truputį žemesnio, pirminės apsaugos lygmens, jiems galimybių yra mažiau ir tai priklauso dar nuo to, ką taiko konkreti savivaldybė. Vilniuje, Kaune ir po tuputį Klaipėdoje yra gana rimtos programos, tiesa, labiau orientuotos į pastatų išorę. Bet skirtingai nuo Kultūros paveldo departamento, tos programos yra truputį lankstesnės ir finansuoja tokius darbus, kurie netgi nėra tvarkyba. Pavyzdžiui, Kaune – ir pastatų prieinamumą žmonėms su negalia.
Aš sakyčiau, kad paveldosaugininkams, dirbantiems prie projektų derinimo, yra sunku, nes pas juos vis dar ateinama su nuostata, kad jie nieko neleidžia ir paveldo objekte nieko negalima. Čia ir yra didžiausias mitas. Kaip jau sakiau, objektuose galima visai nemažai, ypač kalbant apie pritaikymą, o saugoti labiausiai teks objekto akte nurodytas vertingąsias savybes. Paveldosaugininkai ir žiūri, kad tos savybės nebūtų pažeistos ar pažeistos minimaliai. Taigi atsakymas dviprasmiškas: taisyklių laikomasi, bet kompromisai visada įmanomi pagal individualų objektą. Gal ir būna per griežtų paveldosaugininkų, bet netrūksta ir ciniškų savininkų, kurie paveldą mato kaip sceną savo idėjoms įgyvendinti ir nelabai nori saugoti, kas jiems netinka. Todėl, jei ruošiatės įsigyti paveldo saugomą būstą, tai Kultūros vertybių registre reikėtų susipažinti su to objekto apskaitos duomenimis, pasižiūrėti kokios tos vertingosios savybės ir pagalvoti, ar tai trukdys įgyvendinti turimas idėjas. Jei pačiam sunku suprasti, kas ten parašyta ir kaip tai vertinti, dar geriau kreiptis į specialistą ir viską išsiaiškinti prieš perkant, negu nusivilti nusipirkus.
Ar yra valstybės remiamos kokios nors programos, padedančios privataus būsto savininkui lengviau įgyvendinti paveldo reikalavimus?
Jeigu objektas yra privatus ir jo statusas valstybės saugomas, galima gauti kompensaciją už tyrimus ir už tvarkybos darbus. Tai administruoja Kultūros paveldo departamentas, paraiškos teikiamos kiekvienais metais iki spalio 15d., galima jas teikti ir atgaline tvarka, po kelerių metų nuo darbų atlikimo, už jau padarytus darbus. Trūkumas gal tas, kad iš pradžių teks investuoti savo pinigus, o po metų jau galima tikėtis dalį jų atgauti. Čia mes kalbame apie restauravimo, o ne apie pritaikymo darbus. Pavyzdžiui, jeigu tvarkote sieninę tapybą, bus kompensacija, o jeigu norite įsirengti vonią, tai jau nebus. Kalbant apie tuos objektus, kurie yra registriniai, t.y. truputį žemesnio, pirminės apsaugos lygmens, jiems galimybių yra mažiau ir tai priklauso dar nuo to, ką taiko konkreti savivaldybė. Vilniuje, Kaune ir po tuputį Klaipėdoje yra gana rimtos programos, tiesa, labiau orientuotos į pastatų išorę. Bet skirtingai nuo Kultūros paveldo departamento, tos programos yra truputį lankstesnės ir finansuoja tokius darbus, kurie netgi nėra tvarkyba. Pavyzdžiui, Kaune – ir pastatų prieinamumą žmonėms su negalia.
Paveldo išsaugojimas – tai tvaraus vartojimo kultūros dalis plačiąja prasme, kurią šiandien mes pradėjome ir vertinti, ir propaguoti, ir galbūt net daryti madinga. Kokią prasmę paveldui teikiate Jūs pati?
Esu vilnietė, užaugusi senamiestyje. Gimiau tarp paveldo, užaugau tarp paveldo, dirbu paveldui ir kaip mokslininkė irgi tyrinėju paveldą. Paveldas yra labai integrali ir labai svarbi mano gyvenimo dalis. Privilegija gyventi paveldo saugomame būste daugiau yra idėjinė: čia smagu, traukia, būstai įdomūs, skirtingi, bet tai vis emociniai aspektai. Jei kalbėsime iš praktiškos pusės – nepatogumų yra. Dviratį kaskart nešuosi į antrą aukštą – kieme nėra sąlygų jo laikyti. Šiandien dar daug tokių būstų nėra prieinami žmonėms su negalia, yra tų problemų ir daugiau.
O dažnai dirbdama su tokiais objektais, esate nudžiuginama ir nustebinama paveldo paslapčių?
Visada jų būna. Kai kurie Lietuvos paveldo objektai būna jau labai neblogai ištirti, bet net ir tuomet pasitaiko netikėtumų. Vienas iš įdomesnių objektų – tai Kurnėnų mokykla, prie kurios vidaus tvarkybos ir pritaikymo darbų teko dirbti. Tai tarpukariu statytas objektas, kurio išskirtinumas tas, kad beveik visos medžiagos buvo atplukdytos iš Amerikos. Objektas buvo neblogai ištyrinėtas, bet buvo labai įdomu dirbti, nes atsekėme medžiagų gamintojus, radome istorinius 1930-ųjų metų bukletus, reklamas. Vienoje iš patalpų radome ir gipso kartono plokštėmis apkaltas sienas, o tinkuojant buvo naudojami metaliniai kampučiai. Tuo metu! Arba štai buvusioje Smalininkų mokykloje radome, kad autentiškas mūras yra silikatinių plytų, o raudonų plytų užmūrijimas – jau sovietinis. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai silikatinių plytų mūras buvo autentiškas. Tokie atradimai praplečia paveldosauginio matymo ribas ir nors yra gana buitiški, bet kartu ir žaviausi, nes labai jau nelaukti – tikri atradimai. Kai kur nors randi gražų dekorą, irgi džiugina, bet atradimai minėtose mokyklose tiesiog apverčia tavo žinojimą.
Dėl ko šiandien Jums kaip paveldo specialistei labiausiai skauda širdį?
Labiausiai dėl praradimų, kurių buvo galima išvengti. Užtaisius prakiurusį lietvamzdį, nebūtų sudrėkę sienos, užlopius nedidelę skylutę stoge, nebūtų supuvę grindys, išrovus stoge medelį, jis nebūtų užaugęs ir pakenkęs dangai ir konstrukcijoms. Svarbios smulkmenos… Kai įvyksta stichinė nelaimė, negali nieko padaryti, o kai dėl aplaidumo, tampa apmaudu. Kitas momentas – nekokybiškai atlikti darbai. Tikrojo restauravimo Lietuvoje dar labai trūksta, per dažnai daroma pigiau ir greičiau, sunaikinant autentiškus sluoksnius. Bet labiausiai – elementari nepriežiūra. Kovoti su nepriežiūra ir su pražūtingoms to pasekmėmis buvo įkurtas mūsų projektas „FIXUS Mobilis“.
Ar galėtumėt keliais sakiniais pristatyti šį projektą? Ar jis įdomus tik paveldo bendruomenei, ar apie jį verta išgirsti ir plačiajai visuomenei?
FIXUS Mobilis skirtas paveldo prevencinei priežiūrai. Projektas pradėtas 2019-aisiais metais ir iki kitų metų pabaigos aplankys 200 paveldo objektų, vėliau – dar daugiau. Projekto darbuotojai – trys komandos, sudarytos iš architekto, meistro ir specifinių sričių specialistų – lanko objektus mikroautobusais-mobiliosiomis dirbtuvėmis. Kiekvienas objektas apžiūrimas, įvertinama jo būklė, atliekami nedideli prevencinės priežiūros darbai, kurie užkerta kelią didelių ir brangių problemų atsiradimui ateityje – valomi užsikimšę lietvamdžiai, nuo stogų raunami medeliai… Galų gale valdytojui pateikiama ataskaita ir kalendorinis priežiūros planas, kuriame sužymėta, ką ir kaip dažnai valdytojas turėtų atlikti, kad pastato būklė neblogėtų. Siekiame padėti valdytojams patiems pasirūpinti savo pastatais. Projektas finansuojamas iš Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo kultūros programos 2014–2021 m. lėšų, todėl ši paslauga objektų valdytojams nieko nekainuoja.
O žmones, kurie nėra paveldo objektų savininkai, bet norėtų sužinoti daugiau apie paveldą arba apie statinių priežiūrą, periodiškai kviečiame į viešas konsultacijas ir praktinius mokymus-dirbtuves, kurie vyksta skirtinguose Lietuvos regionuose. Juk rūpintis savo pastatu reikia pradėti kitą dieną po statybų pabaigos!
"Vintažo ženklai" interviu
Esu vilnietė, užaugusi senamiestyje. Gimiau tarp paveldo, užaugau tarp paveldo, dirbu paveldui ir kaip mokslininkė irgi tyrinėju paveldą. Paveldas yra labai integrali ir labai svarbi mano gyvenimo dalis. Privilegija gyventi paveldo saugomame būste daugiau yra idėjinė: čia smagu, traukia, būstai įdomūs, skirtingi, bet tai vis emociniai aspektai. Jei kalbėsime iš praktiškos pusės – nepatogumų yra. Dviratį kaskart nešuosi į antrą aukštą – kieme nėra sąlygų jo laikyti. Šiandien dar daug tokių būstų nėra prieinami žmonėms su negalia, yra tų problemų ir daugiau.
O dažnai dirbdama su tokiais objektais, esate nudžiuginama ir nustebinama paveldo paslapčių?
Visada jų būna. Kai kurie Lietuvos paveldo objektai būna jau labai neblogai ištirti, bet net ir tuomet pasitaiko netikėtumų. Vienas iš įdomesnių objektų – tai Kurnėnų mokykla, prie kurios vidaus tvarkybos ir pritaikymo darbų teko dirbti. Tai tarpukariu statytas objektas, kurio išskirtinumas tas, kad beveik visos medžiagos buvo atplukdytos iš Amerikos. Objektas buvo neblogai ištyrinėtas, bet buvo labai įdomu dirbti, nes atsekėme medžiagų gamintojus, radome istorinius 1930-ųjų metų bukletus, reklamas. Vienoje iš patalpų radome ir gipso kartono plokštėmis apkaltas sienas, o tinkuojant buvo naudojami metaliniai kampučiai. Tuo metu! Arba štai buvusioje Smalininkų mokykloje radome, kad autentiškas mūras yra silikatinių plytų, o raudonų plytų užmūrijimas – jau sovietinis. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai silikatinių plytų mūras buvo autentiškas. Tokie atradimai praplečia paveldosauginio matymo ribas ir nors yra gana buitiški, bet kartu ir žaviausi, nes labai jau nelaukti – tikri atradimai. Kai kur nors randi gražų dekorą, irgi džiugina, bet atradimai minėtose mokyklose tiesiog apverčia tavo žinojimą.
Dėl ko šiandien Jums kaip paveldo specialistei labiausiai skauda širdį?
Labiausiai dėl praradimų, kurių buvo galima išvengti. Užtaisius prakiurusį lietvamzdį, nebūtų sudrėkę sienos, užlopius nedidelę skylutę stoge, nebūtų supuvę grindys, išrovus stoge medelį, jis nebūtų užaugęs ir pakenkęs dangai ir konstrukcijoms. Svarbios smulkmenos… Kai įvyksta stichinė nelaimė, negali nieko padaryti, o kai dėl aplaidumo, tampa apmaudu. Kitas momentas – nekokybiškai atlikti darbai. Tikrojo restauravimo Lietuvoje dar labai trūksta, per dažnai daroma pigiau ir greičiau, sunaikinant autentiškus sluoksnius. Bet labiausiai – elementari nepriežiūra. Kovoti su nepriežiūra ir su pražūtingoms to pasekmėmis buvo įkurtas mūsų projektas „FIXUS Mobilis“.
Ar galėtumėt keliais sakiniais pristatyti šį projektą? Ar jis įdomus tik paveldo bendruomenei, ar apie jį verta išgirsti ir plačiajai visuomenei?
FIXUS Mobilis skirtas paveldo prevencinei priežiūrai. Projektas pradėtas 2019-aisiais metais ir iki kitų metų pabaigos aplankys 200 paveldo objektų, vėliau – dar daugiau. Projekto darbuotojai – trys komandos, sudarytos iš architekto, meistro ir specifinių sričių specialistų – lanko objektus mikroautobusais-mobiliosiomis dirbtuvėmis. Kiekvienas objektas apžiūrimas, įvertinama jo būklė, atliekami nedideli prevencinės priežiūros darbai, kurie užkerta kelią didelių ir brangių problemų atsiradimui ateityje – valomi užsikimšę lietvamdžiai, nuo stogų raunami medeliai… Galų gale valdytojui pateikiama ataskaita ir kalendorinis priežiūros planas, kuriame sužymėta, ką ir kaip dažnai valdytojas turėtų atlikti, kad pastato būklė neblogėtų. Siekiame padėti valdytojams patiems pasirūpinti savo pastatais. Projektas finansuojamas iš Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo kultūros programos 2014–2021 m. lėšų, todėl ši paslauga objektų valdytojams nieko nekainuoja.
O žmones, kurie nėra paveldo objektų savininkai, bet norėtų sužinoti daugiau apie paveldą arba apie statinių priežiūrą, periodiškai kviečiame į viešas konsultacijas ir praktinius mokymus-dirbtuves, kurie vyksta skirtinguose Lietuvos regionuose. Juk rūpintis savo pastatu reikia pradėti kitą dieną po statybų pabaigos!
"Vintažo ženklai" interviu